Kadaise ėjo vilkų banda tuomet buvo šalta žiema ir jie neturėjo ko paėsti. Bet staiga vienas vilkas pareiškė, kad jam pabodo kentėti bada ir šaltį. Todėl jisai patraukė gyventi pas žmones, nes svarbiausias dalykas išgyventi. Jis leido kad jį pagautų ir gyveno pas žmones. Ir laikui bėgant jis pamiršo, kad kažkada buvo vilku. Vieną dieną po daug metų. Jis ėjo medžioti su savo šeimininku. Tada medžiotojas pamatė, kad kažkoks gyvūnas bėga ir pašovė jį. Jaunasis vilkas nubėgo apžėti laimikio, bet tuomet jis suprato, kad ten buvo senasis vadas vilkų gaujos. Jis tylėjo iš iš gėdos, bet senasis vilkas pasakė aš miriau laimingas, nes gyvenau gyvenima kaip vilkas, o tu nepriklausai nei vilkų nei žmonių gaujai. Alkis ateina ir išeina, bet pagarbą kai ją prarandi ji nebesugryžta (Y) (Y)